Skaičių 16

₁Levio sūnaus Kehato sūnaus Iccharo sūnus Korachas drauge su Eliabo sūnumis Datanu ir Abiramu bei Peleto sūnumi Onu, Rubeno palikuonimis, pasiėmė ₂du šimtus penkiasdešimt izraelitų – bendrijos vadų, tarybos narių, žymių vyrų – ir sukilo prieš Mozę. ₃Jie susibūrė prieš Mozę ir Aaroną, sakydami: „Per toli nuėjote! Juk visa bendrija, visi iki vieno yra šventi, ir VIEŠPATS yra tarp jų. Tad kodėl keliate save aukščiau už VIEŠPATIES bendriją?“ ₄Tai išgirdęs, Mozė puolė kniūbsčias. ₅Jis kalbėjo Korachui ir visai jo draugei: „Rytoj rytą VIEŠPATS parodys, kas jam priklauso, kas yra šventas ir kam bus leista prie jo artintis! Ką jis bus išsirinkęs, tam jis ir leis prie savęs artintis. ₆Štai ką jūs turite daryti. Tu, Korachai, ir visa tavo draugė paimkite smilkytuvus, ₇įdėkite rytoj į juos ugnies ir užberkite smilkalų VIEŠPATIES akivaizdoje. Vyras, kurį VIEŠPATS bus išsirinkęs, bus šventas. Levitai, jūs per toli nuėjote!“ ₈Tada Mozė tarė Korachui: „Jūs, levitai, klausykitės manęs! ₉Argi jums per maža, kad Izraelio Dievas išskyrė jus iš Izraelio bendrijos, leisdamas jums artintis prie savęs, atlikti tarnybą VIEŠPATIES Padangtėje ir būti pasiruošusiems padėti bendrijai ir jai tarnauti? ₁₀Argi dėl to, kad jis leido tau ir visiems tavo broliams levitams su tavimi artintis prie savęs, jūs reikalaujate ir kunigystės? ₁₁Iš tikrųjų prieš VIEŠPATĮ tu ir tavo draugė susibūrėte! O Aaronas, kas jis toks, kad prieš jį murmate?“

₁₂Mozė pasiuntė pašaukti Eliabo sūnus Dataną ir Abiramą, bet jie atsakė: „Mes neisime! ₁₃Argi neužtenka, kad išvedei mus iš krašto, tekančio pienu ir medumi, užmušti dykumoje, bet dar nori ir mus valdyti? ₁₄Aišku kaip dieną, kad tu neatvedei mūsų į kraštą, tekantį pienu ir medumi, ir nedavei mums laukų ir vynuogynų paveldo. Nejau norėtum šiems vyrams akis išlupti? Mes neisime!“

₁₅Mozė labai supyko ir tarė VIEŠPAČIUI: „Nežiūrėk į jų atnašą. Jokio asilo iš jų nepaėmiau, nė vieno nenuskriaudžiau“. ₁₆O Korachui Mozė tarė: „Rytoj tu ir visa tavo draugė būkite VIEŠPATIES akivaizdoje – ir tu, ir jie, ir Aaronas. ₁₇Paimkite kiekvienas savo smilkytuvą, įberkite į jį smilkalų, ir kiekvienas teatnašauja savo smilkytuvą VIEŠPATIES akivaizdoje, du šimtus penkiasdešimt smilkytuvų, ir tu, ir Aaronas, kiekvienas su savo smilkytuvu“. ₁₈Taigi visi vyrai pasiėmė savo smilkytuvus, įdėjo į juos ugnies, užbėrė smilkalų ir atsistojo prie Susitikimo Palapinės įėjimo drauge su Moze ir Aaronu. ₁₉Kai Korachas surinko priešais juos prie Susitikimo Palapinės įėjimo visą bendriją, tada VIEŠPATIES šlovė pasirodė visai bendrijai.

₂₀Tada VIEŠPATS kalbėjo Mozei ir Aaronui, tardamas: ₂₁„Pasitraukite nuo šios bendrijos, kad galėčiau viena akimirka juos sunaikinti“. ₂₂Parpuolę kniūbsti, jie tarė: „O Dieve, visos žmonijos alsavimo šaltini! Argi vienam žmogui nusidėjus, tu ant visos bendrijos pyksi?“

₂₃O VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: ₂₄„Kalbėk bendrijai ir sakyk: ‘Pasitraukite nuo Koracho, Datano ir Abiramo buveinių’“. ₂₅Mozė pakilo ir nuėjo pas Dataną ir Abiramą; Izraelio seniūnai sekė paskui jį. ₂₆Jis kreipėsi į bendriją, tardamas: „Eikite šalin nuo palapinių šių nedorų vyrų, nelieskite nieko, kas jiems priklauso, kad nebūtumėte sunaikinti už visas jų nuodėmes“. ₂₇Jie pasitraukė nuo Koracho, Datano ir Abiramo buveinių. O Datanas ir Abiramas buvo išėję ir stovėjo prie savo palapinių įėjimo drauge su savo žmonomis, vaikais ir mažyliais. ₂₈Mozė tarė: „Šitaip jūs sužinosite, kad VIEŠPATS mane siuntė atlikti visus šiuos darbus. Tai nebuvo mano sumanymas. ₂₉Jei šie vyrai mirs, kaip miršta žmonės, jei jų likimas bus kaip visų žmonių, tai VIEŠPATS nebus manęs siuntęs. ₃₀Bet jei VIEŠPATS padarys ką nors negirdėta, jei žemė pravers savo burną ir praris juos su viskuo, kas jiems priklauso, ir jie gyvi nužengs į Šeolą, jūs žinosite, kad šie vyrai neklausė VIEŠPATIES“.

₃₁Vos jam ištarus šiuos žodžius, žemė prasivėrė po jų kojomis. ₃₂Žemė pravėrė savo burną ir prarijo juos drauge su šeimomis – visa, kas priklausė Korachui, ir jų nuosavybę. ₃₃Su viskuo, kas jiems priklausė, jie nugrimzdo gyvi į Šeolą. Žemė apdengė juos, ir jie pražuvo iš bendrijos. ₃₄Visi izraelitai, stovėję aplink, jiems klykiant, išbėgiojo, nes manė: „Žemė praris ir mus!“

₃₅VIEŠPATIES ugnis prasiveržė ir sunaikino anuos du šimtus penkiasdešimt vyrų, atnašavusių smilkalus.